Parko galerija – tai jauki patalpa, kurioje eksponuojami ir parduodami lietuvių bei užsienio dailininkų tapybos, keramikos, stiklo, grafikos, fotografijos, skulptūros ir porceliano meno kūriniai. Pageidaujant, meno kūrinius padedame pritaikyti konkrečioje aplinkoje.

Naujienlaiškis


Sekti mus

Ieškoti

Parko galerija

Vytauto Balsio monumentaliosios juvelyrikos paroda „Amžinasis laikinumas“ 2019.06.05

Vytautas Balsys gimė 1958 m.  Klaipėdoje. 1969 – 1973 m. mokėsi Klaipėdos vaikų dailės mokykloje.

1973 – 1977 m. Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. 1977 – 1983 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) skulptūrą.

 

Žymiausi darbų ciklai: „Rojaus sodai“, „Laiškai“, „Nuodėmės“.

 

Nesvarbu, kada visa tai prasidėjo, vyksta ar pasibaigs. Nesvarbu kas – gamta, Dievas ar kažkas kitas davė mums visa tai. Nesvarbu, kuriame krašte, amžiuje ir koks buvo tas daiktas, kuo mito tas žvėris, kokia buvo to žmogaus akių spalva. Visų jų užuomazga bendra. Svarbu tai, kiek tu suvokdamas save neatsiejama to bendrumo dalimi, lieki adekvatus savo laikui, savo asmeniui.

 

Rojaus sodai. Kas tai – poeto vizija ar doro žmogaus gyvenimo tikslas? Vieta, kur bus atleista už paklydimus ir žmogiškąsias nuodėmes ar atlyginta už sunkų kasdieninį darbą? O gal tai ta vieta, kur užmiršti viską, kas čia tau atrodė svarbu?

Bet viskas prasideda nuo to, kad tau ten reikia. Taigi tau reikia ir tu išeini. Nežinai, kiek ilga bus ši kelionė, todėl išeini toks, koks stovi. Beeinant tau pasidaro šalta, išalksti ir tu sustoji. Bet kitą dieną vėl eini. Kita diena pasitaikė šiltesnė, kažkas tave pavaišino taure jauno vyno ir eiti buvo lengviau. Kartais tu pasiklysti ir tada klausi sutiktų žmonių kelio. Vienas parodo į aukštą kalną, kitas – puikų, žalią slėnį, trečias – į žėrinčius rūmus horizonte. Prieini arčiau – ne tai dar ne tai, ko ieškai. Pavargęs ir nusivylęs užmiegi svetimame vynuogyne. Ir štai sapne prieš tave sodas. Taip, tai tas pats sodas, kurį tiek kartų matei lyg miražą. Prieš jį – vartai. Vartai su dvylika kolonų, po šešias iš abiejų pusių. Šeštoji iš dešinės (ji paskutinė) lyg keistai moja tau. Prieini arčiau, o ji ne moja, o raitosi depresijoje. Klausi: „Kas yra?“ Ji atsako: : Aš paskutinė šioje eilėje, o visi eina tiesiai“.

Ir štai tada supranti, kad ten, už vartų, jau nieko nebeatsitiks, todėl svarbiausia yra eiti.

 

Pradėti norėčiau tuo, kuo baigiau. „Rojaus sodai“ – svarbiausia yra eiti !

Kas buvo prieš tai, tada ar po to? O buvo labai paprastai. Žaltys sugundė Ievą, ši nuskynė obuolį, o Adomas jo paragavo. Kas įvyko po to, jūs puikiai žinote.

Viešpats supyko ir išvarė mus į šią ašarų pakalnę, bet neatėmė galimyės klysti – taigi pažinti.

Pažinimo kelias prasideda motinos įščiose. Po to pirmomis masturbacijomis.

Kančia, baimė ir pagaliau nesutramdomas geismas, geismas pažinti…

Taigi ir vėl nuodėmė ?

Ar yra kitas kelias?

Taip yra!

Jis tiesus, lygus, kartais netgi apšviestas. Atitvertas nuo laukinių gaivalų. Be duobių ir staigių posūkių. Tik viena išlyga – čia reikia laikytis taisyklių. Neviršyti leistino greičio ir jūs saugiai pasieksite tikslą. Tik turėkite trisdešimt sidabrinių …

Nesakau, kad tai blogai …

Aš taip pat šiuo keliu važiuoju!

X