Simono Gutausko tapybos darbų paroda “Į šviesą” 2021.05.08-2021.05.22
Simonas Gutauskas gimė 1965 02 02 Vilniuje. 1982 m. baigė M.K Čiurlionio meno mokyklą, 1990 m. – Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija), įgijo dailininko monumentalisto specialybę. Nuo 1999 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. Dirba vitražo ir tapybos srityje, yra surengęs per 30 personalinių parodų Lietuvoje. Dailininko darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, JAV, Švedijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.
„Kurdamas aš nesistengiu nieko nustebinti, tiesiog ieškau gylio, dieviškumo ir šviesos. Mano paveikslai – erdvių, vizijų, regėjimų atspindžiai, gerokai nutolę nuo realistinio peizažo. Tapau greičiau vaikystės sapnų, praeitų ar būsimų gyvenimų fragmentus, kurie byloja, jog laiko nėra. Auksiniuose ar purpuriniuose bangelių peiliuose, žydinčiose saulėse, tirpstančiuose, tarsi vaškas, debesyse jaučiu Didžiają Jėgą, sukūrusią mus ir viską kas mus supa“
Šviesa. Turint omenyje, jog Simonas Gutauskas pagal išsilavinimą yra profesionalus vitražistas, nėra nieko nuostabaus, kad šviesos sąvoka jo tapyboje yra pirminė. (…) Kaip žinia, šviesa vitraže yra svarbiausia meninės raiškos priemonė – spalvoms ji suteikia gyvybės, mistinės jėgos, pakylėja jausmus. Simono Gutausko tapyboje šviesa tarsi atkeliauja iš vitražų ir yra tas kūrinio dėmuo, kuris nulemia ne tik paveikslo nuotaiką, bet ir neretai yra kūrinio atsiradimo pretekstas. Šviesos šaltinis (dažniausiai saulės diskas įvairiu paros metu) visada yra svarbiausias kompozicijos dėmuo ir nelyginant vitraže, kur šviesa į interjerą sklinda per spalvotą stiklą, ji, nulipdyta energingais ir ritmiškais potėpiais, tarsi sunkiasi iš anapus paveikslo.
Šešėlis, kaip šviesos antonimas dailininko tapyboje taip pat nėra tik plastinės raiškos priemonė. Jis padeda atskleisti prasminę kūrinio idėją: būties ir nebūties, gėrio ir blogio, mažoro ir minoro priešpriešą. Gilaus šešėlio ir atviros šviesos kontrasto, energingo potėpio, turtingų faktūros pagalba sukuriama paveikslų atmosfera: saulėlydžio mistika, saulėtekio euforija, dienovidžio karštis… Šešėlio ir šviesos santykiais formuojama ir paveikslo kompozicinė sistema, sukuriama virpanti erdvė, nusakoma perspektyva, vaizduojamų objektų dydžiai etc.
Atspindžiai. Jų yra visuose Simono Gutausko paveiksluose. Atspindžiai paslaptingai mirguliuoja ne tik vandens paviršiuose, barokiniuose debesyse, bet ir autoriaus sielos peizažuose. Šiuose atspindžiuose jis regi Kūrėjo buvimą. Nes, kaip teigia pats dailininkas, jo drobėse gamtovaizdžiai nėra natūros atspindžiai – tai „vaikystės sapnų, praeitų ar būsimų gyvenimų fragmentai, bylojantys, jog laiko nėra“. Kita vertus, akivaizdu, jog dailininkas yra pakerėtas ta „Didžiają jėgą, sukūrusią viską, kas mus supa ir mus pačius“ (autoriaus citatos).
Apibendrinant galima sakyti, jog iš šviesos, šešėlių ir atspindžių randasi vitališka Simono Gutausko tapyba, kurioje pusšešėlių nėra. Kontrastas glūdi ne tik jo kūryboje, bet ir pačioje asmenybėje – vidinis jautrumas ir išorinė bravūra neišvengiamai egzistuoja greta.
dr. Danutė Zovienė