Gintarės Šiaulienės tapybos darbų paroda “Gyvenimas – dabar ir čia” 2019.11.07-2019.11.27
„Gyvenimas…Dabar ir Čia“ – Istorija apie meną ir žmogų
Jeigu kuris nors iš skaitančiųjų šią anotaciją apie Gintarės Šiaulienės parodą „Gyvenimas… Dabar ir Čia“ nuspręstų paklausti, kuo ši paroda yra kitokia, atsakymas galėtų išsiplėsti iki sunkiai užsibaigiančių diskusijų. Tačiau, jeigu vis dėl to, toks klausimas kuriam nors iš skaitančiųjų kyla, o aš manau, kad tokie klausimai turėtų kilti lankantis kiekvienoje parodoje, man į jį būtų be galo malonu atsakyti.
Gintarė Šiaulienė „Parko Galerijoje“ jau yra gerai pažįstama menininkė, kuomet prieš kelis metus pristatė savo pirmąją personalinę darbų parodą, kuri gilinosi į pasąmonės užkaborius. Menininkė apie šią savo parodą „Gyvenimas.. Dabar ir Čia“ atsiliepia, kad tai yra „per daug neįpareigojantys darbai“, bet kaip ji pati priduria: „kalbu tarp eilučių“. Kūrėja šia savo paroda nori suklaidinti žiūrovą, pateikdama jam abstrakcijomis kvepiančius kūrinius, kurie iš tiesų yra gyvenimo realizmo persmelkti meno kūriniai, su menininkės įpinta istorija juose. Būtent ši istorija ir išskiria šią parodą iš kitų. Ir ši istorija yra apie neįsipareigojimą menui.
Menininkė šioje istorijoje kalba apie meną ne tik iš techninės pusės, kurioje tampa svarbu teptuko pėdsakai, dažo tekstūra, spalvų santykis drobėje. Gintarė kalba apie žiūrovo santykį su meno kūriniu. Kiekvienas kūrinys parodoje, pradedant nuo „Vyno kelio“ ir užbaigiant „Gražuolė ir jos mėlynas šuo“ prašo žiūrovo besąlygiško santykio. Gintarės Šiaulienės paveikslai yra fiziniai, materialūs kūriniai. Ir žiūrovas turi su šiais kūriniais susitikti akis į akį, lygiai taip pat, kaip susitiktų su kitu žmogumi – su fiziniu, materialiu kūnu. Į kūrinį turi būti žiūrima taip, lyg būtų žiūrima į savo paties trapią esybę. Ir, kai žiūrovas susitelkia į kūrinį, jis pagaliau turi laiko susitelkti ties savimi ir savo mintimis – atrasti santykį su savo vidumi. Menininkė šioje parodoje kviečia žiūrovą patirti, o ne tik pamatyti. Ji kviečia patirti spalvas, kurios išeina iš spalvų diapazono ribų ir ima egzistuoti pačios sau, ir atspindėti tik save. Kviečia patirti abstrakcijos akcentus, kurie kiekviename kūrinyje vis kitaip sugeba pasirodyti.
Ir taip pat kviečia patirti laisvę. Šis pojūtis yra dar vienas Gintarės Šiaulienės parodos išskirtinis bruožas. Menininkė visa šia istorija apie meną, taip pat kalba ir apie laisvę tapyti taip, kaip veda ranka. Apie laisvę savo kūriniais pasakoti istorijas, kurios yra svarbios menininkui. Apie laisvę priešpastatyti save su meno kūriniu ir jį pajausti. Ir apie laisvę kalbėti apie gyvenimą, kuris vyksta dabar ir čia.
Jeigu kuris nors iš skaitančiųjų šią anotaciją apie Gintarės Šiaulienės parodą „Gyvenimas… Dabar ir Čia“ nuspręstų paklausti, kuo ši paroda yra kitokia, tikiuosi mano atsakymas bus tinkamas.
Neringa Mikol
Meno parodų kuratorė ir menotyrininkė
