Antano Jasenkos tapybos darbų paroda “Dievo dažnis 50Hz”
Joną Krikštytoją Erodas – Romos vietininkas Galilėjoje – įkalino dėl Jono drąsos kalbėti tiesą. Švęsdamas savo gimtadienį, Erodas surengė didelę puotą savo draugams ir kariuomenės vadams. Iškilmėse šokusi žmonos duktė Salomė taip patiko Erodui ir jo svečiams, kad Erodas pažadėjo Salomei duoti, ko tik ji panorės. Ji paprašė Jono Krikštytojo galvos. Šiandienos politinė situacija rodo, kad bibliniai įvykiai, transformavęsi į naujas formas ir įsikūniję į konkrečius nūdienos personažus, iškilo ryškiu akivaizdumu. Todėl šviesos konfrontacijos su lengvabūdiškos išdavystės grimasomis besivaipančio blogio temomis bylojantys Antano Jasenkos paveikslai yra ir belaikiai, ir universalūs. Juose nėra nei paros, nei metų laikų, nei šimtmečius ženklinačių užuominų. Holoferno dykvietės sostas, stimuliuojančią radiacijos šviesą giedanti Poncijaus Piloto galva egzistuoja ne tik belaikėje, bet ir erdviškai neapibrėžtoje vietoje. Paveikslų motyvai (inferno, vebinaro augmenija ir jos gyventojai, dvi Juditos, žaislinė žuvis), menantys pasaulėrangos ištakų laikus, visada sukomponuoti tik viename erdviniame plane. Tiesa, ir paveiksluose esančios žmonių galvos bei figūros neturi jokių individualumo požymių ir yra maksimaliai apibendrintos. Jos yra ne konkrečių asmenų atvaizdai, o nuorodos į žmogišką būtį apskritai. Laiko ir ervdvės ribos paveiksluose yra peržengtos, į jas jsileidus emociškai įtaigiai vibruojančius potėpių ir spalvų santykius. Nors pabrėžtinai ekspresyvi kūrinių raiška leidžia įvaizduoti greitą paveikslų sukūrimo tempą, iš tikrųjų Antano paveikslai nėra vienu ypu nutapyti. Jų spalviniai paviršiai – nevienasluoksniai, daugiaspalviai. Spalvos kūriniuose dengia viena kitą ir viena per kitą persišviečia, kovodamos už savo teises ir taip sudarydamos turtingos, gausiai prisodrintos substancijos vaizdą. O iš pažiūros nesudėtingas kompozicijas, disponuojančias vos keliais atpažįstamais vaizdiniais elementais, atidesnis žvilgsnis rodo esant gerai ir racionaliai apmąstytas, su iškryškintais kompoziciniais ir semantiškai reikšmingais akcentais. Nepaisant labai aiškaus paveikslų reikšminio, istoriško ir drauge – aktualiai šiuolaikiško turinio, Jasenkos kūriniai retsykiais supanašėja su abstrakcija. Ir tai – nenuostabu. Juk šiandien keturiolikta personalinę parodą atidarantis meninininkas nuosekliai tapybą pradėjo būdamas vaikas, piešdamas J. S. Bacho fugas. Dr. docente, menotyrininkė Dalia Karatajienė
Antanas Jasenka (g.1965) – menininkas, kompozitorius, tapytojas. Didžiąją jo kūrybinio bagažo dalį sudaro muzikinės kompozicijos: operos, baletai, kameriniai muzikos kūriniai, elektroninė – eksperimentinė muzika, muzika teatrui (dirbo su režisieriais O. Koršunovu, E. Nekrošiumi, B. Letukaite), už kuriuos menininkas yra gavęs ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir svetur. O muzika, kaip žinia, ontologiškai yra nenaratyvi, o priešingai – abstrakti. Tad jos prigimtį, galima manyti, maestro Jasenka „išvertė” į vaizdų kalbą, kuria menininkas, prisodrinęs ją talpiomis reikšminėmis kanotacijomis, šiandien kreipiasi nebe į klausytojus, bet į žiūrovus.
