Parko galerija – tai jauki patalpa, kurioje eksponuojami ir parduodami lietuvių bei užsienio dailininkų tapybos, keramikos, stiklo, grafikos, fotografijos, skulptūros ir porceliano meno kūriniai. Pageidaujant, meno kūrinius padedame pritaikyti konkrečioje aplinkoje.

Naujienlaiškis


Sekti mus

Ieškoti

Parko galerija

Akvilės Linkevičienės paroda “Neišspręsti uždaviniai” 2022 09 15 – 2022 10 06

Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

Šarnelė, 1943.X.17

Nuostabiai rašo poetas V. Mačernis 1943 m. Rudens sonetuose. Ši  ištrauka labai tinka mano rudeniškos parodos atidarymui. Eilėraštį prisimenu iš savo mokyklinio laikotarpio, nors praėjo jau daugiau nei dvidešimt metų… Taip pat prisimenu ir savo neišspręstus uždavinius mokykloje. Tiksliau – susapnuotus košmarus iš pasąmonės, kai reikia spręsti matematikos uždavinį,  nieko nemoki, o prieš save matai tik tuščią sąsiuvinį langeliais…

   Šie parodos darbai yra sukurti per paskutinius dvejus metus. Pirmiausia gimsta piešiniai-koliažai. Apie nieką. Apie buitį. Apie truputį įkyrėjusią ir pabodusią būtį. Apie vaikų neparuoštas pamokas, gautus dvejetus, ruošiamus namų darbus. Ilgus metus stebiu kaip vaikai sprendžia lygtis. Galima teigti, kad mokyklinius uždavinius įmanoma išspręsti tik su ta sąlyga, kurioje yra vienas ar keli nežinomieji…Mokykliniai uždaviniai dar yra žavūs ir tuo, kad jie turi atsakymus knygos gale. Mokiniai sprendžia lygtis su vienu nežinomuoju ir dar nežino, kad gyvenime pasitaiko begalė nežinomųjų…

Vėliau gimsta tapyba ant drobės. Iš mažų piešinėlių. Pirmus tapybos darbus nutapau ir paslepiu nuo savęs. Ir štai tik po keleto mėnesių aš visuose tuose patirtuose dalykuose pamatau kažką nepaprasto – pamatau tapybą. O ten, kur „įsipainioja“ tapyba, visa įgauna gilesnę prasmę. Tapyba atskleidžia tiesą. Jeigu tapai paveikslus nemeluodama sau, nepagražindama ir negalvodama, kad menas privalo būti gražus (kaip teigė M. Abramovič ),  tuomet prisilieti prie esminės tiesos. Prisimenu Van Gogą kuris nutapė savo kasdieninius objektus: kėdę, batus, saulėgrąžas. Vis mąstau, kaip įvyksta toji paslaptis? Kaip banalioji, visai nereikšminga buitis virsta meno kūriniu?

„Kiekvienas paveikslas skleidžiasi ypatingu būdu…Kai paveikslas pabaigtas, išryškėja tema“- taip rašo amerikiečių tapytojas William‘as Baziotes‘as. Taip nutinka ir man. Tema atsiranda gerokai vėliau. Kurį laiką net pati gerai nežinau ką aš čia piešiu…

„Kai teptukas atlieka savo darbą, jis prisiliečia prie to, ko pats vienas niekaip neįveiktum“ – taip samprotauja amerikiečių tapytojas, abstrakcionizmo tėvas R. Motherwell‘is. Teptukas prisiliečia prie amžinybės. Dar viena jo mintis skamba taip: „kad išreikštum žmogiškus jausmus, visai nebūtina paveiksle pavaizduoti žmogaus figūrą.“  Mano tapyba abstrakti. Tapydama aš bandau „paleisti“ arba išlaisvinti atminty įstrigusias įkyrias  mintis ir emocijas. Taigi, imuosi darbo. Iš pasąmonės gelmių išnyra piešiniai, motyvai, prisiminimai…Langeliai tarsi kokios kalėjimo grotos, skaičiai, lentelės, formulės, linijos… Kokia užplūsta emocija gavus blogiausią įvertinimą-dvejetą, ar viską netikėtai pamiršus egzamino metu, kai vieną trumpą akimirką nieko nebeprisimeni? Kaip ir V. Mačerniui man kyla begalė klausimų: Kodėl tuo metu, kai mokytoja vertina vaiko pasiekimus, dažniausiai mokinys mano kad vertina jį kaip asmenybę; Ar galima iš viso objektyviai vertinti žmogų-subjektą? Ar nustotų vaikai mokytis ir tobulėti, jeigu atsisakytume griežtos vertinimo sistemos. Ar iš tiesų mus mokykla paruošia gyvenimui?

 Ši paroda tarsi sulydyta iš mano asmeninių prisiminimų, bet kaip yra sakęs P. Picasso: „Tapyti – tai dar vienas būdas rašyti dienoraštį.“ Iš pradžių maniau, kad tai vaikų prisiminimai, bet tai netiesa. Manau, kad jie turi savus prisiminimus. Tai mano prisiminimai, apie menamus vaikų  prisiminimus. Tai mano prisiminimai, kuriuos išprovokavo vaikų patirti išgyvenimai.

Ir, apibendrindama, noriu užbaigti tokia amerikiečių tapytojos, abstrakcionizmo atstovės Grace Hartigan mintimi:

Negaliu tikėtis, kad mano menas pateiks kitiems atsakymus. Galiu tik viltis, jog jis užduoda teisingus klausimus.

Autorė Akvilė Linkevičienė

X