Ar dangus gali tapti interjero dalimi? Gerda Šiškauskienės tapyboje debesys virsta ne kraštovaizdžio fragmentais, o ramybės ir vidinės tylos erdvėmis. Parodoje pristatomos serijos „Tyla“ ir „Blanco“ kviečia sustoti, sulėtinti tempą ir bent akimirkai pabūti su savo mintimis. Menininkės kuriami dangaus vaizdai nėra tik gamtos motyvai. Jie skirti kurti atmosferą – tokią, kuri keičia erdvės nuotaiką ir žmogaus savijautą. Švelnios spalvos, tirpstančios debesų formos ir subtilūs šviesos perėjimai leidžia paveikslams tapti ne tik interjero akcentu, bet ir kasdienio poilsio, susikaupimo ar įkvėpimo

Paroda „Harmonija“ kviečia į jutiminį santykį su spalva, forma ir erdve. Živilės Kairienės abstrakčioje tapyboje nėra tiesioginio pasakojimo ar atpažįstamų vaizdinių — kūriniai veikia per nuotaiką, ritmą ir atmosferą. Žemės, ochros, smėlio bei juodos spalvų dermės kuria ramų vaizdą, kuriame svarbia tampa ne interpretacija, o pojūtis. Didelio formato drobės organiškai įsilieja į šiuolaikinę erdvę, tačiau kartu išlaiko savarankišką meninę įtampą. Autorės kūryboje harmonija suprantama ne kaip tobulas balansas, bet kaip jautrus santykis tarp faktūros ir tuštumos, tarp intensyvesnio gesto ir tylos.

Marius Liugaila lietuvių dailės istorijoje įsitvirtino kaip nepralenkiamas oforto ir sausos adatos technikos virtuozas. Jo talentas ir savitas braižas neliko nepastebėtas globaliame kontekste – dailininkas pelnytai buvo įtrauktas į geriausių pasaulio grafikų šimtuką. Šis tarptautinis įvertinimas tik patvirtina menininko gebėjimą prabilti universalia, laiko ir sienų nepaisančia meno kalba. Jo kūrybinis palikimas pasižymi unikalia estetika, kurioje susilieja renesansinė meistrystė, siurrealistinė logika ir egzistencinis gylis. Autorius nesitenkino paviršiniu tikrovės atvaizdavimu. Kiekvienas jo grafikos lakštas yra atskira visata, sukonstruota iš mikroskopinių detalių, sudėtingų

Akvarelistės Kristinos Mekienės paroda „Miestas, kurį mačiau“ kviečia žiūrovą pažvelgti į Kauną jautriu, asmenišku kampu. Tai nėra tik miesto vaizdų fiksacija – tai santykio su erdve, šviesa ir atmintimi paieška, kur dominuoja architektūra ir urbanistika. Autorė subtiliai jungia atpažįstamas Kauno vietas su emocine patirtimi, skatindama ne tik atpažinti, bet ir iš naujo pamatyti miestą. Paroda siekia aktualizuoti Kauno architektūrinį ir kultūrinį paveldą, išryškinant jo estetinę vertę šiuolaikiniame mene. Ji įgyvendinama projekto „Kauno paveikslas. Tarpukario miestas ir šių dienų gatvės“

Apie autoriųJustinas Krasuckas – gamtos tapytojas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas. Baigė menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete ir tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Stažavosi Italijoje, Florencijos meno akademijoje, dėstė kūrybinį piešimą ESAD Porto (Portugalija). Aktyviai dalyvauja parodose, organizuoja plenerinės tapybos dirbtuves, veda piešimo kursus.

Arūnas Daujotas – unikalus Lietuvos tapybos grynuolis, kurio vardas šiandien pripažįstamas kaip vienas ryškiausių lietuviškojo siurrealizmo atspindžių šalies dailės istorijoje. Ši retrospektyvinė paroda – kvietimas į intymią kelionę po kūrėjo pasąmonę, kurioje persipina egzistencinės paieškos, aplinkos stebėsena, sapnų estetika irmeistriška tapyba.Daujoto kūryba niekada nebuvo skirta paviršutiniškam žvilgsniui. Kaip teigė menotyrininkas Algis Uždavinys, autorius sąmoningai atsisakė racionalaus pasaulio vaizdavimo, pasirinkdamas tyrinėti baimės, beprotybės ir kompleksų temas.Parodoje „Nežiūrėk per ilgai“ eksponuojami skirtingų laikotarpių irperiodų autoriaus darbai. Visa tai liudija apie autoriaus gebėjimąsujungti