• EBKaunas1
  • EBKaunas2
  • EBKaunas3
  • EBKaunas4
  • EBKaunas5
  • EBKaunas6
  • EBKaunas7
  • EBKaunas8
  • EBKaunas9
  • EBKaunas10
  • EBKaunas11
  • EBKaunas12
  • EBKaunas13
  • EBKaunas14
  • EBKaunas15
  • EBKaunas16
  • EBKaunas17

Menininkės Elenos Balsiukaitės - Brazdžiūnienės darbai yra nutapyti per keletą vasarų, plenerų metu, būnant gamtoje ar vasarojant kaime bei slepiantis nuo kaitros dirbtuvėje. Ypač vasarą menininkė leidžia sau pabūti mokiniu gamtos akivaizdoje. Elena fiksuoja įspudžius, būsenas ar tiesiog daiktus. Sąmoningai atsisakydama išankstinių uždavinių, nes vienaip ar kitaip problemos didesnės ir mažesnės kyla tapant. Autorė mėgaujasi pačia tapyba, dažais, spalvomis ir šviesa.

Parodoje pristatoma viena serija darbų, kuriuos sieja savaitės dienų įrašai, tačiau patys darbai gana skirtingi, kaip ir tos dienos. Taip bandoma užfiksuoti laiką. Juk vasarą diena būna labai ilga (ypač kai ko nors laukiama), o kartais negalime prisiminti kas buvo vakar ir ko iš viso laukiame? Tai tokie dienų paveikslai – kuriami dailininkės.

Kiekvienas Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paveikslas turi savo atsiradimo istoriją, tačiau tai nėra iliustracija, kuri įprasmintų įvykį, pvz: ,,Vasaros kilimėlis” – plenero Bikuškio dvare metu Elena rado rankom nertą iš įvairiaspalvių siūlų kilimėlį. Miegodavo jį užsiklojusi, pievoje priguldavo, pasiklodavo, apsisiausdavo, kai būdavo vėsu – jis buvo kūrejos draugas – todėl jį ir nutapė. O tapant pamatė, kad ten sumegzti įvairūs peizažo motyvai: ir rytas – saulėtekis, ir vakaras, ir tamsiai žalia naktis, ir debesys… o dar ir maži žmogeliai šmirinėja. Kita vertus, tikslaus rezultato menininkė nežino.  Kartais turi spalvinę idėją ir tam tikrą erdvės pojūtį, kurį norėtų perteikti. Ypač tokiuose ,,vasariniuose darbuose” pasikliaujama intuicija – kaip pati autorė sako: ,,žvejoju tamsiam vandeny, pusiau sapnuodama.”

Tai taip įdėmiai Elena dirbo keletą vasarų prie įvairaus formato drobių. Su meile ir simbolika naudodama aliejinius bei akrilinius dažus. Būtent tai mylimiausia jos technika. Autorė siekė, kad mums žiūrint į jos darbus būtų ir liūdna, ir linksma vienu metu. Ironiška, bet labai gyvenimiška. Tad mintyse šią parodą Elena dedikuoja vienam Marcelijaus Martinaičio eilėraščiui, kuris prasideda taip: ,,Prakeikiu vasarą, kad ji taip greit praėjo...”

Menotyrininkė Laura Grinkevičiūtė – Amelija.

 

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė gimė 1958m. Kaune, mokėsi Kauno 24-oje vidurinėje mokykloje, 1978m. baigė Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą, 1981-1989 studijavo tuometinio Lietuvos SSR valstybinio dailės instituto tapybos katedroje (dabar Vilniaus dailės akademija) pas Kęstutį Milkevičių, Kostą Dereškevičių, Joną Čeponį, Sofiją Veiverytę ir Augustiną Savicką.

1990-2001m. veikusios grupės „Keturios“ narė. Nuo 1992m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus narė. Nuo 1999m. tapytoja dirba A. Martinaičio dailės mokyklos direktoriaus pavaduotoja.